Edukacija apie seniausius žaislus yra interaktyvus užsiėmimas, kuriame derinama diskusija ir praktika. Dalyviams pirmiausia pristatome laikotarpio aplinką, nes seniausiųjų žaislų tema siekia Lietuvos viduramžių periodą. Bandome kartu su dalyviais įsivaizduoti mūsų aplinkos ir viduramžių aplinkos skirtumus bei panašumus, apibrėžti vaikystės sampratą, veiklas ir pareigas. Vaizduotės žaidimas leidžia dalyviams įvertinti istorijos kaitą, gyvenimo sąlygų pokyčius ir palyginti su savo gyvenimo kokybe. Vaikystės trukmės ir pareigų suvokimas leidžia įvertinti, kaip keitėsi vaiko socialinė padėtis, kiek laiko vaikai turėjo/galėjo nerūpestingai žaisti. Lyginimas labai įtaigiai parodo, kad skirtingais istorijos laikotarpiais vaikystės samprata taip pat kito, tad šiandiena vaikams laiko žaidimams ir edukacijai paliekama išties labai daug. Bet kaip tą laiką išnaudojame? Ką žaidžiame? Kokie žaislai? Ar tiktai jie visiškai kitokie? O gal galime atpažinti tuos pačius principus? Gal net žaislai yra visiškai identiški? Tuomet diskutuojame apie tai, kaip per šimtmečius sugebame išlaikyti tą pačią idėją, bet panaudoję kitas medžiagas padarome žaislą nebeatpažįstamą arba sunkiau atpažįstamą. Dalyvius kviečiame pažaisti su senaisiais vilkeliais, rankose palaikyti skydą ir nustatyti, kuo kalavijas skiriasi nuo kardo, kaip atrodė senosios lėlės ir kiek kainuoja tokios lėlės šiandieną, išbandyti archajiškiausią kaulinių kėglių variantą, pažaisti su viduramžių kamuoliais ar pasukti kaulinę ūžynę. Modernioji muzeologija ypač pabrėžia asmeninės patirties svarbą suvokiant temą, nes tik realus išbandymas, pajautimas dalyviui leidžia giliau suvokti temą ir edukacinę medžiagą.