Naujienos Eksponatai Edukacija Bičiuliai vizija Kontaktai Žaislų muziejus En News Exhibits Education Friends Vision Contacts Žaislų muziejus En


ŽAISLINIAI VIDUTINĖS KAIMO ARKLIUKAI


Manoma, kad pirmieji arklius ant sūpynių XVI a. pradėjo gaminti Vokietijos amatininkai,
vėliau, XVIII–XIX a., jie plačiai paplito ir likusioje Europos dalyje. XIX a. pabaigoje
tokių arkliukų gamybos centrų būta ir Rusijoje bei Lenkijoje, o nuo XX a. pradžios
jie tapo neatsiejama ir Lietuvos vaikų pramogų dalimi. XX a. pradžioje arkliukų gamintojų
centras neabejotinai buvo Vilniaus pašonėje esančios Sudervės apylinkės – Čekoniškių
ir Prapuolių kaimai. Šiuose kaimuose dirbę meistrai arkliukus dažniausiai
pardavinėdavo tik per Kaziuko mugę, tačiau buvo ir tokių, kurie iš to bemaž
pragyvendavo. Pavyzdžiui, Prapuolių kaime gyvenęs ir dirbęs Františekas Sinkevičius kas
savaitę Vilniaus prekybininkams parduodavo 4–5 supamus arkliukus.
Apie Vilniaus rajono arkliukų meistrus šiandien žinome nemažai, tačiau žinių apie tai,
kad žaisladirbyste vertėsi ir Vidutinės kaimo gyventojai Švenčionių rajone, dar trūko.


S. Karmono apie 1980 m. pagamintas arkliukas (Žaislų muziejus, inv. Nr. VŽM 2446:1)

Gatvinis Vidutinės kaimas buvo suformuotas XVI a. II pusėje valakų reformos metu.
XX a. I pusėje šiame vidutinio dydžio kaime galėjo gyventi apie 200 žmonių. Po 1920 m.
okupacijos Vidutinė, kaip ir visas Vilniaus kraštas, tapo Lenkijos respublikos dalimi.
Gausios šeimos, turėdamos vos po 3–4 hektarus nederlingos žemės kaime, vertėsi labai
sunkiai. Daugelis kaimo šeimų įvairius buities rakandus iš medžio gaminosi ne tik sau,
bet ir pardavimui. Svarbiausias metų turgus, kuriam buvo ruošiamasi ištisus metus,
buvo Kaziuko mugė Vilniuje. Kaip tik šiai mugei dalis
Vidutinės kaimo gyventojų ir gamino vaikiškus arkliukus.


S. Karmono supamų arkliukų galvų gamybos etapai (Žaislų muziejus, inv. Nr. VŽM 2446: 5, 7-8)

Žinoma, kad apie XX a. 4-ąjį dešimtmetį kaime juos gamino broliai Jonas ir Kastantas Čiukšiai,
Jurkuvėnų Petručio (Vidutinės kaime Jurkuvėnų buvo daug, tad minėdami šeimą,
žmonės pridėdavo ir tėvo vardą), Maslianikų ir Karmonų šeimos.
Gausiausiai žinių pavyko surinkti apie Karmonų šeimyną. Gausioje Dominyko Karmono
(~1879–1946) šeimoje, kurioje augo keturi sūnūs ir dukra, arkliukų ir kitokių žaislų gamyba
daugiausiai užsiėmė du sūnūs – Stanislovas (1925–2012) ir Viktoras (1927–2016).
Pardavimui Kaziuko mugėje šeima įprastai gamindavo didelius medinius kubilus su rankenomis
(ceberkus), tačiau dėl jų didelio tūrio net ir pilni vežimai vis tiek likdavo pustuščiai.
Niekas šeimoje tiksliai nebeprisimena, kam kilo mintis į vežamus kubilus prikišti
arkliukų su pavažomis. Ilgainiui šie žaislai tapo viena iš svarbių į mugę vežamų prekių,
kurių kasmet broliai Karmonai pagamindavo po 20 ar 30.


Nežinomo meistro Vidutinės kaime pagamintas arkliukas (Žaislų muziejus, inv. Nr. VŽM 2908)

Klasikiniam supamam arkliukui reikėdavo 10 elementų: galvos, 4 kojų, torso ir 4 pavažų detalių.
Atskiros detalės pradžioje buvo išpjaunamos ir aptašomos grubiai, vėliau drožiant
kruopščiai formuojami atitinkami fiziologiniai bruožai ir jungimo
elementai . Paskutinis detalių apdirbimo etapas – šlifavimas švitriniu popieriumi
ir nedidelių įtrūkimų užglaistymas. Jungiant detales, prie galvos būdavo
pritvirtinamos iš trikampių odos atraižų pagamintos ausys. Surinktas gaminys
dekoruojamas. Broliai Karmonai dažniausiai arkliukus dažydavo Vilniaus
krašte įprastu būdu – baltai nudažytas žaislas būdavo aprūkomas žibaline
lempa ir virsdavo obuolmušiu. Tiesa, pokario metais Viktoras Karmonas arkliukus
kartais dažydavo ir rudai, o vienas Žaislų muziejuje saugomas
Vidutinės kaimo arkliukas, kurio gamintojas tiksliai nežinomas, išsiskiria
ant balto kūno geltonai išpieštu balnu ir juodomis kamanomis. Arkliukų
karčiai ir uodegos buvo daromi jau po dažymo, kartkartėmis iš baltos virvės, bet
dažniausiai – tik iš natūralių arklių plaukų.

PADĖKA
Už pagalbą renkant duomenis ir rengiant šį straipsnį nuoširdžiai dėkojame Gintautui ir
Viktorui Karmonams, taip pat Vandai, Stanislovui ir Justui Jurkuvėnams.

VISĄ PUBLIKUOTĄ STRAIPSNĮ GALITE RASTI PASPAUDĘ ŠIĄ NUORODĄ:
http://www.lmaleidykla.lt/ojs/index.php/lituanistica/article/viewFile/3377/2182