Rudnosio, kilusio iš Vilučių kaimo (Utenos rajone), reanimacija.


   Išgirdęs apie muziejų ir jo pastangas suteikti seniems žaislams antrąjį kvėpavimą, į mūsų duris vieną karštą vasaros trečiadienį pasibeldė dar vienas pailsęs meškinas. Pasigirdus nedrąsiam beldimui žvilgtelėjau pro durų akutę - tuščia, nieko nesimatė. Pamaniau, gal kas pokštauja, tačiau beldimas pasikartojo garsiau ir kažkas paklebino rankeną. Plačiai atvėręs duris ant slenksčio išvydau Jį, pasistiebusį siekti rankenos. Durims atsidarius jis susvirduliavo ir smagiai pūptelėjo ant grindų savo minkštu pasturgaliu pakeldamas nedidelį dulkių debesėlį.

   - Sveiki, ar čia remontuoja žaislus? - santūriai paklausė jis. Tai buvo augalotas, plačių pečių ir klubų meškinas. Kokių  dviejų su puse pėdos ūgio, gelsvai rusvo murzino kailio gauruotis atžagaria letenėle nusibraukė prakaitą nuo aukštos intelektą bylojančios kaktos. Tik dabar pastebėjome, kad jis teturėjo vieną akį ir kažkur buvo netekęs nosies. Viena jo ausis atplyšusi, o kakle žiojėjo skylė, iš kurios biro kažin koks kamšalas. Nepaisant negandų, meškinas atrodė ramus, nors šiek tiek liūdnas.  
   - Žinoma, rūpinamės jais kaip beišmanydami! Jums matau reikia pagalbos?
   - Na, taip. Panašiai, beveik kad jau ir labai... - nudelbęs savo vienintelę akį tarstelėjo jis.
   - Tuomet, maloniai prašom į vidų!



Pakvietęs meškiną į vidų bei pasodinęs apžiūros krėsle, pamėginau pakalbinti jį ir nutraukti nejaukią tylą. Pamaniau, matyt jis truputi jaudinasi.
   - Gerbiamasai, o iš kur būsite kilęs?
   - Tiesa pasakius dorai nė neatsimenu. Šyptelėjęs lūpos kampučiu prasitarė meškinas. - Gimiau, regis, apie 1950, o gal 1960 metus, kas čia dabar jau supaisys! Pastaruoju metu rezidavau Vilučių kaime, tai - Utenos rajonas. Oi, atleiskite neprisistačiau, mane galite vadinti Vilučiu - gavau tokį vardą nuo kaimo pavadinimo. Gražūs ten metai prabėgo...





   - Ką gi, mielasis Viluti, galiu Jus pradžiuginti, sužeidimai nėra labai rimti, per kelias dienas turėtumėme išgydyti! Žinoma, reikės kantrybės, kantrybės ir dar kartą kantrybės!
   - Puiku, aš pasiruošęs. Sakykit, o kiek man tai kainuos? Šiuo metu nelabai turiu pinigų ir kitų turtų nesu užgyvenęs...
   - Dėl to nesirūpinkite, turtai čia ir nepadėtų! Reikės storų siūlų, adatos, gniužulo kamšalo, adatos, kelių sagų, poros kibirų gėlo vandens ir gero žiupsnio meilės. 



Po pirminės apžiūros pakvietėme Vilutį nusiprausti. Jis su didžiausiu džiaugsmu geras dvi valandas turškėsi vonioje, prisipylė putų, gainiojo vandens paviršiumi guminius ančiukus ir dainavo kažkokią nelabai suprantamą dainelę apie tai, kaip mėgsta medų meškinai.
Šlaputėlį meškiną teko ilgokai džiovinti, sausinti ir purenti kailiuką, o kai pradžiuvo buvo galima imtis chirurginės intervencijos. Kol jam pasakojau visokias linksmas istorijas, nutikimus ir miniau mįsles, pavyko sulopyti ausį ir perkimšti galvą. Pasirodė, kad į ją buvo sutalpintas kone kibiras drožlių!



Parinkus tinkamą nosį ir akis, meškino veidas vėl įgavo deramą išraišką. Vilutis tuoj puolė uosti orą ir su pasimėgavimu atrasti užmirštus potyrius.
   - Oi, užuodžių uogienę! Mmmm, avietės.... Įtariu, kad kažkas pusryčiams valgė skrebutį su uogiene. Aš taip buvau pasiilgęs kvapų, siaubas koks tai smagus reikalas uosti medų ir spėlioti, iš kokių augalų jį bitės sunešė.
   - Gerbiamasis, dabar galėsite uosti kiek tik tik širdis geidžia! Tiesa, o kaip matote, nesidvejina?
   - Kuo puikiausiai, matau kaip erelis! Jaučiuosi, kaip naujai gimęs. Ar jau baigta, ar jau galiu keltis?! - nekantriai klausinėjo meškinas, neramiai spurdėdamas ant darbastalio.
   - Regis taip, prašom. Tik nulipkite atsargiai.



   - Žvilgtelėkite į veidrodį, ar viskas tvarkoje? Gerai jaučiatės? Galva nesvaigsta? - paklausiau meškino, kuris nušokęs nuo stalo net prisėdo.
   - Jaučiuosi stulbinamai gerai. Galėčiau kalnus nuversti! Net ir skrandis gurgia kaip pridera. Gal kartais turėtumėte šaukštelį medaus? - kukliai tarstelėjo Vilutis. - Taip pasiilgau jo kvapo ir skonio...
   - O kaipgi, kuo gi daugiau galima gydyti tokius meškinus kaip tamsta, tik medumi ir namine uogiene. Šitų vaistų męs visada turime. - Šypsodamasis ištiesiau jam visą molinį indą medaus su stirksančiu medinio šaukšto kotu. - Į sveikatėlę!



   - Sakykit, o gal pas jus muziejuje atsirastų koks laisvas meškino etatas? Mielai pasilikčiau čia...
   - Žinoma! Tokie draugiški ir nuoširdūs meškinai visada ras pas mus deramą vietą!


        2010 m.  rugpjūčio 25 d. muziejaus ,,darbuotojų gretas" papildė  linksmas meškinas iš Vilučių